Реферат: Римское частное право
Iš esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima apresti ivairius ieškinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma. Susidaro iš dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: šalys prieš magistrata iškilmingais zodziais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas praloše sakramentum, neteisiosios šalies pinigai atitenka izdui. Ieškinyje del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: ieškovas laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta paliecia daikta. Šis veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta. Ieškovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – šalys kreipiasi i iš anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas iš esmes. In iudicium: šalys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui išsirenka savo teiseja iš privaciu asmenu.
2. legis actio per manus iniectionem
buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spresti. Ieškovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, ieškovas gali ji vestis pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis. Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
3. legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui. Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir viešo pobudzio reikalavimams.
4. legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po šaliu pareiškimu buvo prašoma, kad magistratas paskirtu teiseja.
5. legis actio per condictionem
Ieškovas praneša atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti išsirinkti teiseja. (pretenzijos prieš magistrata išdestymas, po to condictio (pranešimas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu išsirenka teiseja, po to – in iudicium).
Butina legisakcioninio proceso salyga – šaliu dalyvavimas. Atsakovo dalyvavimas – ieškovo reikalas.
9. Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2 Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo našta perkeliama pretoriui. Šalys gali reikšti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir išdesto ja specialiame rašte (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas, ieškovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui išteisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti ieškovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo surašyti formule ieškovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai ieškiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra litiscontestatio, jo reikšme – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda teisiniu pasekmiu: ieškovas praranda ieškini, t.y. jis negali antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistaves tarp šaliu iki šio momento, nustoja galiojes. Atsiranda naujas santykis -– šaliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su ieškovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ieškini ieškovui. Po litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi šalys susitare nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Ieškovas galejo kreiptis i pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ryškeja tendencija asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro ieškinio.
10. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis procesas – priešingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine-teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstume formuliarini ir absoliut. monarchijos pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo sfera išsiplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. Šaliu iškvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios atstovui. Ieškovo skundas irašomas i teismo istaigos protokola, po to oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – ieškovo pretenzijos išdestymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šia pretenzija gincys. Priimta sprendima galima buvo skusti aukštesniajam pagal ranga magistratui (apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam nebereikejo specialaus ieškinio. Išsaugojo daug normalaus civilinio proceso bruozu – šaliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant ieškovo pareiškimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei praše ieškovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo viešumo principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reikšme igijo raštvedyba. Šalys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo kanceliarinems išlaidoms padengti.
11. Ieškinine senatis
Ieškinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikšti atskiru kategoriju ieškinius. Šie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje epochoje civiliniu ieškiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise, egzistuoja ir teise i ieškini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai), ieškiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams – 6 men., kai kurie civ. ieškiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado terminai ir kitiems civ. ieškiniams. Ieškinines senaties termino kategorija R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ieškini - 30 metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ieškinines senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti. Terminuotose sutartyse ieškinines senaties termino pradzia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del daiktines teises ieškinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko, kai savininkas igydavo teise i ieškini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo daiktas. Ieškinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia termino eiga. Ieškinines senaties termino pabaiga panaikindavo teise i ieškini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.
12. Status libertatis
Status libertatis - viena iš caput sudetiniu daliu. Status libertatis turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra didelis skirtumas. Šeimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris (svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae (šeimininko valdzioje). Tik vergo šeimininkas galejo kreiptis i teisma. Vergo šeimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai. Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio vardu ir naudai. Šeimininkas galejo suteikti vergui ukini savarankiškuma, mokant šeimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo išlaisvinti šeimininkas. Normalus išlaisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug formaliu ir neformaliu išlaisvinimo budu. Išlaisvintieji savo teisemis nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje išlaisvintasis savo patrono atzvilgiu išsaugojo tris pagrindines pareigas - obsequim, operae ir bona.
13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas, priešas, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta iš 5 grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove jais buve, išimtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus i R. teritorija), latinai, peregrinai, išlaisvintieji ir kolonai. Tik Romos pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu - patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo teise pasisavinti zeme iš valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisiškai tai laisvo zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini statusa. Jie iejo i patriciju šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visiško subjektiškumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeniškai laisvi ir nepriklausomi. Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti aukštu valstybiniu pareigu, buti senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. Iš esmes nera skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), išskyrus 2 atvejus: - draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu viršune – luomai cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R. pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise sukurti šeima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).
14. Status familiae
Šeima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai šeimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu šeima buvo patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo išorinio pasaulio sistema, kurios vienintelis šeimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su išoriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu poziuriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek ir šeimos turtui. Ši absoliutine pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, šeimos teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reikšme liko tik apibudinant vyro valdzia zmonai. R. šeima buvo suskirstyta teisiniu poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei priklause tik pater familias, t.y. šeimyniniu poziuriu visiškai savarankiški asmenys. Visi kiti šeimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei zmona, kuri santuokoje cum manu šeimoje uzeme dukters padeti, buvo personae alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias mirties šeima paprastai suskildavo i keleta savarankišku šeimu. Taciau jie ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.
15. Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias. Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - maxima , media , minima . Maxima ivykdavo praradus laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai zmogus, išsaugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal iuris gentium. Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo išsaugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios šeimos, kuriai priklause, atzvilgiu. Del minima visiškai nutrukdavo ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).
16. Status
Teisnumas reiškia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga - veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas. Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui. Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reikšti savo valia. Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu buvovisiškai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25 metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo suteikta teise prašyti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma. Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas.
17. Juridiniai asmenys