Реферат: Римское частное право
18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio.
Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti tik iš res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios iš res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., daiktai, išimti iš komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo šie išsamus daikto išemimo iš civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dieviškajai teisei): a) res sacrae – ypatingu šventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (šventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai išreikšti (kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gyne dievai (miesto sienos ie vartai). 2 . Humani iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai. Šie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai naudojamas viešasis turtas: pvz. keliai, aikštes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi (valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi rušys priklause valstybei.
19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes, vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai), seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. Šiu formu tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu šeimos ukini pagrinda, apyvartos kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo mazesne reikšme. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos i kita arba kurie patys juda. Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems šiems daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant paviršiaus, priklauso paviršiui”. Ši klasifikacija turi tam tikra ryši su daiktu klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res mancipi perdavimo budams.
20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fiziškai sunaikinami viena karta juos pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais. Nesuvartojami daiktai neišnyksta jais naudojantis, o jei ir išnyksta, tai palaipsniui. Šios klasifikacijos reikšme išryškejo prievolineje teiseje, nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiški, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu rušys: daikto dalys (savarankiškais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomiškai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neukiškumo jie nebuvo surinkti.).
21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti iš daugelio ivairiu sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai, namai, spintos). Šiu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes). Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines. Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios rušies fiziškai savarankišku daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. Šie daiktai galejo buti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris išlikdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiški, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu rušys: daikto dalys (savarankiškais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomiškai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neukiškumo jie nebuvo surinkti.).
22. Daiktiniu teisiu savoka ir rušys.
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1) tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti tik neišimti iš komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species). Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir pranašumo teise. Pirmuoju atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta iš vienu ranku i kitas, treciajam asmeniui išlieka su šiuo daiktu susijusi daiktine teise. Pranašumo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie santyki tarp subjekto ir daikto. Šiuo atveju kalbame apie santyki tarp keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno iš ju su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir “ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atzvilgiu, iura in re aliena. Šioms teisems priklause servitutai, uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie šiu teisiu prisidejo ir amzina nuoma bei paviršiaus teise.
23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas nesuteikia teises pareikšti ieškini bet kuriam pazeidejui, valdymas neatsinaujina ipso iure sugrizus iš nelaisves, tiesiogiai nepereina paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti. Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti šiuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis reiške faktini daikto turejima – corpus. Šio elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas reiške nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena iš pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo betarpiškai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.
24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
3) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).
a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi šalys del to susitaria.
b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien remiantis valios išreiškimu, jei daikto valdytojas pareiškia esas pasiryzes perduoti šiam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.
4) Sugebejimas igyti valdyma. Šiai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reikšme. Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savarankiškai igyti turtiniu teisiu.
5) Valdymo igijimas per tarpininkus . Klasikine teise iš esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras išimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau iš esmes leido.
6) Valdymo praradimas . Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valia netenka galios viešpatauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas iš baimes atsisako savo zeme atsiimti iš okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta arba miršta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.
25. Valdymo apsauga
Viena iš pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta, bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo priešingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ieškiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai. Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b) interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti atimtas iš faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a) interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei iš valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo ginamas asmuo, iš kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas, šiam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis: interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. Šie interdiktai buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.
26. Nuosavybes savoka ir rušys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo išvengiama formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. Šiais atvejais igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei iš valdytojo buvo atimamas daiktas, jis galejo pareikšti ieškini, jo formuleje buvo daroma prielaida, kad ieškovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos. Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, išnyko po to, kai Karakula 212m. praktiškai visiems R. imperijos gyventojams suteike pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui uzdetas ivairias prievoles.
27. Nuosavybes teises ryšys su daiktine teise.
Daiktine teise yra asmens juridinis viešpatavimas daiktui. Pats viešpatavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena iš pagrindiniu teisiu. Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija, yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu šia pagrindine teise.
28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.